Gera mama

Sekmadienio vakarą šeimyna nusprendė mane išsitempti į Belmontą. Visi jau kelią žinojo, tik aš viena nebuvau ten ėjusi. Taigi, išėjom. Visi, kas žinojo ir netingėjo - rodė man kelią. Iš pradžiū kaip visada, Žilvičių gatve.

Po to leidomės laiptukais žemyn šalia Tuputiškių serpantino:

Štai ir serpantinas:

Dabar visiems reikia nusifotografuoti:

Tėtis su Justu

Ieva

Brolis ir sesė:

O čia dar ir mama:

Virš Belmonto, tolumoje švietė vaivorykštės gabaliukas - geras ženklas keleiviams:

Dar ir traukinį sutikom, tik gaila, jis važiavo ne pakeliui:

Niekadėjų išdegintas ir geradarių užlopytas senas ąžuolas:

Statūs ir pavojingi laipteliai lengvai įveikiami su vaikjuoste ir sunkiai su vežimėliu. Tėtis pasidalino įspūdžiais iš pirmonios kelionės į Belmontą, kaip šioje vietoje vieni tėvai vandė į viršų užkeli vežimėlį. Ir džiūgavo, kad jis su trimis vaikais čia gali praeiti lengvai :)

Judantis tiltas per Vilnelę, palikęs gilų įspūdį Linui:

Ir Ievai taip pat, tik reikia tėčio prisilaikyti:

Štai tokia ta Vilnelė:

O štai Belmontas ir užkariautas:

Grįžtant namo jau buvo tamsu. Todėl fotografijų daugiau nebėra :)

Taigi, laikas pralėkė nepastebėtas :)

Jau ir vaikjuosčių konsultančių kursai buvo, jau ir stovykla prie Dringio buvo…

Kursais likau sužavėta. O gal daugiau sužavėta likau pačia Ulrike. Niekada nežinai, ką sutiksi :) Juk vaikų nešiojimas - toks tarpreliginis, tarpkultūrinis reikalas, kad vienu metu net pabijojusi buvau, kad atvažiuos moteris, kurios vertybinių įsitikinimų nesuprasiu… Ir kaip tyčia - su tokiais stipriais ir man suprantamais įsitikinimais :) Ir dar tokia laiminga, turinti pasauliui viziją ir keičianti pasaulį… vystyklas po vystyklo :) Džiaugiausi turėdama galimybę su ja pabendrauti asmeniškai, pamatyti jos meilę pasauliui, palydėti į Katedrą. Gera su tokiais ypatingais žmonėmis bendrauti.

O stovykla buvo šauniai poilsinė. Nebuvo kam pasakoti apie nešiokles - visos jau ir taip žinojo ir naudojo arba jau nebegali naudoti. Oras taip pat buvo nuostabus nepaisant orų prognozių, naktys šiltos, vaikai patenkinti - ko daugiau norėti :)

O dabar vėl darbai, planai, linksmybės ;)

Rytoj išauš stebuklingoji trijų septintukų diena. Lietuviai užplūs metrikacijos biurus, o Al Goras pradės 24 valandų koncertą Žemei gelbėti.

Mes irgi darom, ką galim. Onos tėtis sutaisė seną elektrinį virdulį, vietoj sulūžusios pastikinės detalės išradingai panaudodamas du medinius smeigtukus (valio, nereiks išmesti dar visai gero virdulio) ir nusprendėm nuo šiol televizorių nakčiai ir išeidami iš namų išjungti iš rozetės. Tik Ona boikotuoja mūsų pastangas mažinti šeimos “carbon footprint” ir siandien  jau priteršė N-tąsias vienkartines sauskelnes. Reiktų jau mokyt prašytis ant puoduko, bet net nežinau kaip ir pradėt.

Aną savaitgalį kankinau šeimyną: ėjom į parduotuves. Ona šiuo atžvilgiu
labiau atsigimusi į tėvelį. Tik keliam koją į kokią parduotuvę, jau abu ir
ima muistytis. Vientelis būdas - įsinešti miegančią (Oną, ne tėtuką).

Iš mano plano išsamiai, kaip kokį mokslinį eksperimentą, aprašyti dukrytės naktinį nujunkymą išėjo šnipštas. Buitis pakišo koją mano mokslinėms ambicijoms.

Tad tik trumpai apie mūsų paskutinės savaitės įvykius. Pirmąją nujunkymo naktį budėjau su žadintuvu rankoje. Antrąją nuovargis palaužė mane ir ryte tegalėjau tik pečiais gūžčioti: taip, verkė mūsų brangiausioji, tačiau daugiau ar mažiau kaip naktį prieš tai, sunku pasakyti. Ketvirtąją naktį visgi įvyko lūžis ir dukrytė miegojo pastebimai ramiau. Taip ramiai, kad išdrįsau parsikraustyti į bendrą lovą. Paskui buvo dar viena baisoka naktis, kai mažoji “atkrito”, o po poros dienu jos burnoje radome naują dantuką.

Vakar naktį maitinau Oną tik vieną kartą tarp 21:00 ir paryčių. Dar keliskart teko gelbėti bandančią nusiristi į kojūgalį ir kartelį pasiklausyti niurzgiančios dėl reto pienuko grafiko.  Bet padėjusi galvytę man ant peties nurimo ir greit užmigo. Jaučiuosi daug labiau pailsėjusi kaip anksčiau. Toks kompromisas man tinka:-)

Taigi, Rima, galutinai
nusprendžiau atjunkyti mažę nuo naktinio valgymo. Ruošiausi kaip šventei. Sutvarkiau
„triobą“, kad apknisti namai nebūtų dar vienas susierzinimo šaltinis, pagaminau
skanią vakarienę abiems pasistiprinti, o kai dukrytė nuėjo pogulio, kartu
pakritau ir aš. Vyrą dieną perspėjau telefonu, ką suplanavusi, o su grįžusiu
vakare iš darbo sutarėme: tarp vidurnakčio ir penktos ryto pienuko nėra (galvok
– mama išvykusi), bet yra naktis, visi turi miegoti. Todėl ir elgtis
atitinkamai. Raminti dukrytę lovoje glostant, niūniuojant, o kelti ir sūpuoti
tik ekstra atveju. Aš būsiu kitame kambaryje ir jei situacija taps
nebekontroliuojama, ateisiu ir padėsiu, bet pienuko vis tiek nebus. Darysime
taip penkias naktis iš eilės. Pagal populiariąją tautosaką, vaikas prie naujos
rutinos pripranta per tris naktis, tad jei per tiek laiko nematysime jokių
pokyčių, viską mesime ir atidėsime iki kol ji bus didesnė.

——————



20:00-20:10 Vaikas užmiega
savo įprastu būdu prie papulio.

Mes kitame
kambaryje tykom kaip katinai:-)

20:50 Kelis
kartus čirpteli, bet miega toliau (anksčiau būčiau jau bėgus tikrinti)

23:00 Užbliauna
kaip reikiant, tad gauna gerą dozę pienuko. Šiek tiek per anksti, norėjau, kad
paskutinįkart pavalgytų apie dvyliktą.

Tėtis nueina
miegoti su Ona, aš lieku kitame kambaryje.

01:10 Išgirstu
verkiant. Verkia stipriai ir garsiai apie 5 minutes, paskui staiga nutyla ir
jau girdžiu kaip vėl šnarpščia.

01:30-03:00 Daug
kartų verkia, - iš jų dukart po ilgas 15 minučių - su maždaug 10 minučių pertraukomis.
Suprantu, kad panašiu laiku ir intervalais ji man anksčiau naktipiečiaudavo.

04:10 Vėl neilgam
pravirksta. Aš džiaugiuosi, kad jau greit penkios, nes iš tiesų vienai miegoti
labai vieniša. Be to, krūtį spaudžia pienas. Su mintimis apie tai, kaip netrukus
galėsiu glausti prie savęs savo šiltąjį šnarpščiantį kukulį, užmingu ir …pramiegu. 

5:30 Prisijungiu
prie šeimynos lovoje.

—————-

Iš ryto vaikas
buvo toks kaip visada. Juokėsi pučiama į pilvą. Ožiavosi ruošiama į lopšelį –
irgi kaip visada. Vyras sakė, kad jam naktis nebuvo ypatingai sunki, mano
širdis irgi atlaikė. Žiūrėsim, kokia bus šitoji.

{Prieš porą dienų}

Paskutiniu metu
jaučiuosi nepatenkinta gyvenimu, koks jis yra. Labiausiai noriu pakeisti mūsų
nakties įpročius ir atjunkyti savo beveik vienmetę nuo naktinių „papuotavimų“,
kurių gali būti iki dešimties per naktį. Išmokome prisitaikyti: dukra dabar
miega kartu su manimi, tėtis iškomandiruotas į kitą lovą. Aš einu miegoti su
vištomis, nes kitaip naktis man per trumpa pailsėti. Laiko pabūti dviese su
vyru praktiškai nebeturime. Gaila saviškio, jis skundžiasi, kad jam vieniša:
trūksta ne tik manęs, bet ir dukrytės. Norėčiau, kad mažylė išmoktų miegoti
lovytėje šalia mūsų lovos ir jos nereikėtų kilnoti iš jos kas penkios minutės
pavalgymui. Tada mes atgautume savo vakarus, o tėtis galėtų sugrįžti į bendrą
lovą.

Karščiai - iš ties aktualus klausimas nešiojant vaikus. Baisu ir pagalvoti, kad darosi jų užpakaliukams celofane, kai pavėsyje termometras rodo 30 laipsnių… Vakar pagaliau baigiau naujas vilnones kelnytes iš storų vilnonių siūlų. Senąsias, kurias mezgiau dar prieš Justo gimimą, vis dar naudojome, bet jau labai reikėjo naujų…

Taigi šiandien ir užmoviau tas naujas kelnes ir su Mei tai išėjom per karščius. Puikumėlis, nei man buvo karšta nuo mažo pilvko, nei Justo užpakaliukas nekaito. O tokiu oru vystyklą perskalbi ir išdžiūsta per pusvalandį :)

Ona į savo
ragautų patiekalų sąrašą dabar gali įrašyti ir indų plovimo miltelius. Vakar, kaip
visada kai aš virtuvėje, o indaplovė atidaryta, ji trynėsi apie šitą technikos
stebuklą. Nepastebėjau tik, kad prieš tai naudota ta****ė dėl kažkokios
priežasties gerai neišsiplovė ir liko pusiau sutirpusia košele dėkliuke mašinos
duryse. Kai pamačiau, buvo jau per vėlu: Onos rankos ir burna iki ausų buvo
ištepliotos ta „koše“.

Teko, sulaukus
tėvelio, pasivaikščioti iki „Nottfal“ (greitosios pagalbos skyriaus).

P.S. Viskas baigėsi laimingai

Šiandien visą dieną praleidau mieste. Po visų susitikimų, paskaitų,
pabendravimų apie pietus ėjau susitikti su drauge. Kadangi ji buvo
kažkur netoli, bet aš vis jos nemačiau, o buvo labai karšta ir
ištroškau, nusprendžiau užsukti į kavinukės lauko terasą atsigerti
sulčių ir palaukti - ji vis tiek turėjo eiti pro šalį.

Vos įėjusi pastebėjau grupelę žmonių, sėdinčių prie stalo ir moterį bei
vyrą kažką aptarinėjančius. Vyras vis negalėjo atitraukti akių nuo mano
nešioklės, o ir žodžiai, kurie mane pasiekė, pasirodė pakankamai
pažįstami ir kasdieniški “5 metrai”, “nešioklė” ir pan. Ėmiau klausytis
atidžiau, žiūrėdama čia į moters, čia į vyro akis ir šypsojausi.
Galvojau, gal jie norės manęs ko nors paklausti? Bet ne, jie vis
kalbėjosi žiūrėdami į mane ir mano nešioklę. Taigi išdrįsau paklausti aš. Pasirodo, iš
tiesų, jie kalba apie nešiokles. Na, tokias kitokias, iš medžiagos, tik
neturi instrukcijų kaip susirišti. O iš kur jie žino apie kitokias
nešiokles, klausiu. Iš žurnalo, kuriame skaitė straipsnį prieš pora
mėnesių. Ir jie norėtų tokios nešioklės kaip žurnale, medžiagos
juostos. Tai pasirodo reikiami žmonės reikiamoje vietoje - aš esu viena
iš mamų tame žurnale aprašytų ;) Ir galiu pasakyti kur sužinoti, kur
įsigyti, kur gauti instrukcijas. Vardiju interneto puslapių
pavadinimus, o čia ir mano draugė ateina. Sakau, štai, ji siuva, gali
pasiūti. Arba galit nueiti į Mažylio pasaulį ir nusipirkti. O galit ir
internete užsisakyti. Tada jie klausia mano draugės, ar ne ji praėjusį
savaitgalį apie nešiokles seminarą rengė? Mes juokiamės. Ne ji, o aš.
Jie sakosi, nesuspėję į seminarą. Aha, klausiu, tai jūsų vaiko močiutė
jus registravo į seminarą? Ji man skambino ir daug visko klausinėjo.
Taip! Tai jų močiutė mėgsta daug kalbėti telefonu.

Štai viskas ir sustoja į vietas. Tie, kam lemta susitikti, susitiks net
ir tokiu keistu, nesuvokiamu, būdu. Paliekam jiems kontaktus ir
atsisveikinam.

Gal kitą kartą verta tiesiog prieiti prie vaiką nešančios mamos ar
tėčio ir paklausti ar jiems nesinorėtų kokios nors patogios nešioklės?