Gera mama

Kartais pagaunu save galvojančią, kad geriausia yra nešioti didelius vaikus. Na, gal ne geriausia, o patogiausia. Ir gal ne didelius, o tokius jau virš pusantrų. Kai jie patys žino, kada nori būti nešiojami, o kada ne. Ateina, pasako “Mama, panešiok”. Panešioji, o jie po minučių 10-ties jau sako - paleisk mane, jau noriu bėgti. Smagu. Tada jaučiuosi ypač gera mama - juk nebuvo sunku suteikti vaikui tą 10-ies minučių džiaugsmą :)

Viena iš saugaus vaikų nešiojimo taisyklių sako, kad negalima vaikjuostės naudoti miegant. Bet taip miela, kai  mažoji mamytė pasidariusi valgyti, suvažinėjusi į mamų klubą, pažindiusi laisvomis rankomis užmiega su dukryte pietų pogulio

Kai kas nors klausia kaip gyvenu, darbar atsakau: “Nespėju” :) Nespėju paskui gyvenimą, o kasdieniai ir nekasdieniai rūpesčiai nuneša kaip upės srovė greičiau nei spėju prie kurio nors rimčiau apsistoti. Galiu išvardinti daug priežasčių, kodėl tau turėtų būti geriau ir lengviau. Bet tai nepadės. Todėl aukščiau galvą. Žinai, visos tos  sunkios mintys apie gyvenimo beprasmybę kyla iš to, kad tėvai mūsų nenešiojo tiek kiek reikia, nemaitino krūtimi ir nemokė natūralios higienos (ar mokai savo mergytę? ) Iš to kyla visi mūsų dvasios skausmai, o iš skausmų, kaip žinia, ir visa poezija, kartais pavirstanti mechanika, noras keisti pasaulį, padaryti jį tokį, kad galiausiai mums jame neskaudėtų. Bet pasaulis vis labiau išsigimsta ir ir mums vis labiau skauda… O juk indėnai sau gyvena ir vargo nemato. Na, bent jau jų vargo man nesimato :) Gyvenam mes narveliuose, neturim savo bendruomenės, kurioje galėtum pasidalinti su kitais ir vaiko priežiūra, ir buities tvarkymu, o su gera bendraminte tik pachatinti galim, ir tai tik dulkių valymo sąskaita…

Kai grįši į Lietuvą, primink, Šeimos centre duosiu tau vieną knygą
paskaityti. Šiek tiek religinio turinio, bet psichologiniai principai
tie patys visoms mamoms, tiek krikščionėms, tiek ne.

Su draugų pora ir draugų draugais - keturių asmenų šeima, - vaikštinėjome po apylinkes. Stebėjau naujuosius pažįstamus. Mama su šešiamete dukra buvo neatskiriamos, čiauškėjo, mylavosi. Tėvas su aštuonmečiu sūnumi laikėsi santūriai, šiek tiek nuošaliau nuo ''moteriškų'' švelnybių. Vienu metu atsisuku, ogi žiūriu, tėvas neša savo brinkį sūnų ant rankų. Ir ne šiaip ant nugaros užsivertęs, o lyg kūdikį, ant vienos rankos pasodinęs. Kad galėtų padėti tėčiui ant peties galvą, berniukui teko dėl to susiriesti į kabliuką. Pasirodo, ir vyrams reikia švelnumo.

O čia mes pakeliui apžiūrinėjam aviukus:

Taip sako patarlė. Ir kaip puikiai ji atspindi realybę 
Šiandien trumpam buvau užlėkusi į besilaukiančių žindymo kursus, susakiau greit apie visokias nešiokles, sumečiau jas į dėžę, ir tik prie mašinos supratau, kad nebeturiu nė vienos nešioklės savo vaikui nešti
Nebegrįžau jau, o po parduotuvę vaikščiojau kaip ir visos mamos: vaikelį ant rankelių nešiodama
Gerai, kad namuose dar viena juosta likusi

Mūsų aštuonių mėnesių panytėlei kalasi antroji dantukų porelė - šį
kartą viršuje. Visą savaitę galavausi spėliodama, koks uodas ją įkando,
kad taip zyzia ir zyzia nesustodama ir vis prašosi ant rankų. Vakar tik
pastebėjau dantenose baltuojančias pūsleles. Mažoji leido jas gerai
apžiūrėti, kol pati išsižiojusi bliovė. Košmariška savaitėlė.

Mūsų dukrai rengtis - laiko švaistymas ir kančia. Didžiausio protesto susilaukia viskas, kas maunama per galvą ar turi rankoves. Tad smagu, kai nereikia virkdyti vaiko spraudžiant ją į kombinezoną ar paltuką ruošiantis laukan, o tik šmaukšt į vaikjuostę, savojo palto svernus tik susiauti ir pro duris.

Atostogos kalnuose yra gėris. Pamainomis su VZ prižiūrėjome dukrytę ir slidinėjome. Atradome, kad VZ paltas ir mano akiniai tinka babywearing'ui lygiai taip pat gerai abiems.

Štai ji, mano naujoji meilė Mei Tai.

Daugiau nuotaukėlių

Tik kol kas negaliu savo meilės parodyti, nes su fotoaparatu nesutariu :) Bet jau laiminga :)